Mūsų naminės gamybos stipriajam alaus gėrimui (alaus distiliatui) be galo patinka pažintys baruose. Jis bemat sukelia puikų pirmąjį įspūdį. Pirmiausia pribloškia neįtikėtinu gyvo alaus skoniu – sodriu, išraiškingu, bet ne karčiu. O po to pamalonina ilgai išliekančiu švelniu poskoniu.
Vos prisistatęs, gėrimas užmezga pokalbį. Jis gali papasakoti, kaip pradžioje buvo naminis elis, ruoštas senoviškai – atvirose talpyklose, kaip vėliau šis elis perėjo ugnį, vandenį ir dvigubą varymą variniuose kubuose. Po to iš jo buvo pašalintos bjaurios ir kenksmingos priemaišos, bet grynas alaus skonis – išliko. O svarbiausia tai, kad jis moka laiku nutilti ir išklausyti bet kokį pasakojimą. Žodžiu, puikus vakarinis pašnekovas.
Grikius įvairiausiais pavidalais galima dažnai išvysti daugelio šalių restoranuose. Rusijoje visiems įprasta grikių košė, Europoje jie mėgstami blynų, apkepų, makaronų, o Azijoje – bandelių ir lakštinių pavidalu. Be to, grikiai virsta ir medumi, pienu, net džemu ir šokoladu.
Mes nutarėme pakviesti grikius susidraugauti su miežių salyklu ir kartu išbandyti alaus distiliato vaidmenį. Grikiai sutiko, taigi gavome vienintelį pasaulyje stiprųjį grikinį alaus gėrimą, pasižymintį sodriu, išskirtiniu skoniu. Grikiai įsijautė į naują originalų amplua ir dabar efektingai lankosi baruose. Jei juos ten sutiksite – kvieskite prie staliuko, supažindinkite su savo kompanija, sakykite jiems komplimentus.
Duona „Borodino“ atsirado taip seniai, kad jos praeitį gaubia legendos. Viena jų byloja, kad Spaso-Borodino moterų vienuolyne ši ruginė duona pradėta kepti kariams atminti. Kalendros arba kmynai, kuriais ji būdavo apibarstoma, simbolizavo kartečę.
Bet laikai keičiasi, kartu kinta ir „Borodino“ duona. Štai ji traukiama iš krosnies – karšta, minkšta, miela. Vėliau sustingsta, tampa kieta ir valinga. Po to ji 4 savaitėms panyra į alaus distiliatą ir perduoda jam visą savo patirtį bei esmę – nesupainiojamą skonį ir aromatą. Na, o galiausiai pirmoji pasaulyje alaus distiliato „Borodino“ duonos trauktinė traukia į barą. Argi kas pagalvotų, kad šiai herojei – jau 200 metų!
Serui Barrymore‘ui reikėtų uždrausti lankytis baruose – jis pernelyg išvaizdus ir klastingas. Geba susukti galvą daugumai damų ir daugeliui džentelmenų. Visgi viena jo savybė puiki: po malonaus vakaro – rytą jokių pasekmių ir apgailestavimų.
Tokį žavesį tobulinome ištisus 10 metų – eksperimentavome, derinome bei šlifavome spanguolių, bruknių ir aviečių proporcijas. Ir štai rezultatas: mūsų alaus distiliato miško uogų trauktinė vilioja sodria rubino spalva, svaigina stipriu skoniu, be jokio gaižumo ar aitrumo, masina sultingu aromatu, o gerti šį gėrimą stebėtinai lengva ir malonu. Atsargiau su šiuo aristokratu!
Alkoholio kokybės rodiklis – ne tiek malonumas vakare, kiek rytas be kamuojančių pasekmių. Neigiamas dėmuo pavadinime „Antidrinker“ būtent tai ir nusako: mes šaliname pagirių priežastis tiesiogine prasme, tai yra išmetame jas iš mūsų gėrimų sudėties. Panagrinėkime, dėl ko atsiranda pagirios ir kokiu tikslu sąžiningi gamintojai iš savo produktų šalina „galvas“ bei „uodegas“.
Trumpai: viena iš pagirių priežasčių – acetaldehidas. Tai toksiška medžiaga, kuri organizme susidaro virškinant alkoholį, bet laiku suskyla ir yra pašalinama. Tačiau jei iš gėrimo netinkamai pašalinti aldehidai, kepenys su jais nesusidoroja ir apsinuodija.
Mums geriant alkoholį, į organizmą patenka etilo spirito (etanolio). Kad galėtų jį utilizuoti, organizmas ima gaminti fermentus – daugiausia kepenyse, taip pat ir virškinimo trakte, kasoje, plaučiuose, skeleto muskulatūroje. Fermentas, vadinamas alkoholdehidrogenaze, oksiduoja etilo alkoholį iki acetaldehido (dar vadinamo acto aldehidu, etanaliu). Ši medžiaga yra dešimtis kartų toksiškesnė už etilo alkoholį – ji gali apnuodyti organizmą, tai yra sukelti pagirias. Kitas fermentas – aldehiddehidrogenazė – acetaldehidą paverčia acto rūgštimi, o šią suskaido į anglies dvideginį ir vandenį.
Jei žmogus, normaliai pakeliantis alkoholį, saikingai pavartos kokybiško gėrimo, veikiausiai jo organizmas pajėgs greitai perdirbti acetaldehidą, taigi pagirių jis nepajus arba jus tik lengvą jų formą. Bet kas nutiks, jei iš alkoholio prastai išvalytos kenksmingos priemaišos, ir jo sudėtyje jau yra aldehidų bei kitų toksiškų medžiagų? Šios pateks tiesiai į kepenis, ten nespės suskilti, ims kauptis ir nuodyti organizmą. Posakis „smūgis kepenims“ tai ir reiškia. O rezultatas – sunkios pagirios.
Trumpai: aldehidai priskiriami medžiagoms, kurių natūraliai yra pirminiame, tai yra „žaliame“ (žaliaviniame), spirite. Jį perdirbant, tokios priemaišos iš jo pašalinamos, bet ne visada kokybiškai.
Žalio spirito, tai yra nevalytos naminės degtinės, gautos po pirmojo raugalo varymo, sudėtyje yra daug kenksmingų medžiagų – vadinamųjų „galvų“ ir „uodegų“ frakcijų. Siekiant jas pašalinti, distiliavimas kartojamas. Kubo formos distiliavimo talpykloje iš žalio spirito pašalinamos „galvos“ ir „uodegos“: aldehidai, metilo alkoholis, acetonas, fuzelinės alyvos, izoamilo alkoholis (būtent dėl jo rytą juntamos atminties spragos) ir kt. Jei valymas atliekamas nepakankamai sąžiningai, alkoholyje lieka toksiškų priemaišų, sukeliančių apsinuodijimą. Taip gali būti net pavartojus gėrimų, iš kurių tikimės maksimalaus grynumo, pavyzdžiui, degtinės.
Trumpai: iš žalio spirito galima pagaminti rektifikatą ir distiliatą. Rektifikatas – grynas etilo spiritas. O distiliate išlieka pirminių produktų (vaisių, uogų, grūdų) aromatas.
Apskritai rektifikavimo ir distiliavimo procesai labai panašūs, bet rezultatus galima atskirti jau vien iš kvapo. Rektifikuotas spiritas – didelės koncentracijos, kokybiškai išvalytas etilo spiritas, grynas C2H5OH. Distiliatas – taip pat didelės koncentracijos etilo spiritas, bet turintis produkto, iš kurio yra pagamintas, organoleptinių savybių. Kvietinis distiliatas kvepia grūdais, kalvadosas – obuoliais, slyvų degtinė – slyvomis ir t. t.
Trumpai: „Antidrinker“ – tai mūsų autorinis distiliatas, ruošiamas alaus pagrindu. Skiriame itin daug dėmesio kartotiniam distiliavimui, tai yra toksiškų „galvų“ ir „uodegų“ frakcijų, sukeliančių pagirias, šalinimui iš spirito.
naudojame kokybišką „gyvą“ alų iš miežių salyklo.
iš alaus reikia gauti žaliavinį spiritą, o tam būtinos dvi sąlygos. Visų pirma, variniai kubai (katilai). Varis gerai sulaiko ir neutralizuoja sieros junginius, kurių susidaro raugale, rūgstant mielėms. Antra, distiliavimo greitumas. Raugalą svarbu virti kuo mažiau, antraip „pervirtos“ mielės sugadins paruošto produkto skonį.
tai esminis kokybiško alkoholinio gėrimo gamybos etapas. Mūsų užduotis – iš spirito pašalinti „galvų“ ir „uodegų“ frakcijas, tai yra žalingas priemaišas. Turi likti tik vidurinė, kitaip tariant, geriamoji, frakcija – vadinamasis produkto „kūnas“. Mes skiedžiame žalią spiritą iki 30 procentų stiprumo, pilame jį į kubą, įjungiame kaitinimą ir... čia taip pat daug subtilybių.
pirmiausia būtina iš spirito kruopščiai ir lėtai pašalinti „galvų“ frakcijas. Dėl kruopštumo – aišku, bet kodėl lėtai? Ogi todėl, kad greitą distiliavimą galima palyginti su kalnų upe: be tyro vandens, kartu srūva ir smėlis, akmenys, nešvarumai, tai yra, „kūnas“, „galvos“ ir „uodegos“ čia susimaišo, ir sraunioje tėkmėje neįmanoma jų išrūšiuoti. O mes turime veikti kaip aukso rinkėjas, kuris iš aukso rūdos palaipsniui atskiria stambius akmenis, po to smulkius, galiausiai smėlį.
Distiliavimo greitis priklauso nuo kaitinimo galingumo: kuo stipriau, tuo greičiau. Kai temperatūra pasiekia 75 °C, „galvos“ pradeda garuoti, o veikiant vėsinimo mechanizmui jos suteka į surinkimo talpyklą. Jei šiame etape kaitinimo galingumo nemažintume iki 20–30 %, gautume „kalnų upės“ efektą: kartu su „galvų“ frakcijomis tekėtų ir vidurinė bei „uodegų“ frakcijos. Todėl „galvas“ atskiriame neskubėdami ir apgalvotai.
Kiek „galvų“ frakcijų būtina pašalinti? Pagal specialią formulę galima apskaičiuoti vadinamojo absoliučiojo alkoholio kiekį distiliavimo kube ir iš jo atimti 5–10 % – tai ir bus „galvos“. Kitas būdas – empirinis: specialistas nuolat ima mėginius, sutrina juos delnais ir iš kvapo nustato momentą, kada metas baigti šalinti „galvų“ frakcijas. Manome, kad geriausia yra matematiką suvienyti su profesionalumu – tuomet pašalintų „galvų“ kiekis būna maksimalus.
dabar atsargiai didiname kaitinimo galingumą ir kantriai laukiame. Vidurinės (geriamosios) frakcijos atsiskyrimas gali trukti labai ilgai, nes ji yra pagrindinė distiliavimo kubo turinio dalis.
distiliavimo pabaigoje pagaliau metas atsikratyti „uodegų“ frakcijų – organizmui žalingų aukštųjų alkoholių mišinio. Nereikia būti specialistu, kad alkoholiniame gėrime juos aptiktum iš būdingo aitraus fuzelinės alyvos kvapo. Bet, kadangi gaminame distiliatą, šiek tiek „uodegų“ turime palikti – labai mažą, tiksliai nustatytą kiekį, tik tiek, kad išliktų alaus aromatas. Būtent juvelyrinis tikslumas dozuojant skiria tauriuosius gėrimus nuo „naminukės“. Čia mes neturime teisės suklysti, nes nenaudojame kvapiųjų medžiagų, cheminių dažiklių ir kitų manipuliacijų, skirtų „uodegų“ frakcijų pertekliui maskuoti. Mūsų produktai priklauso kategorijai White Dog – švariems ir sąžiningai paruoštiems, skaidriems distiliatams.
pagaminome gėrimą, dėl kurio kokybės esame visiškai tikri. Mums padėjo ir šiuolaikinės technologijos, ir tinkama įranga, ir patirtis. Visgi visų svarbiausia – sąžiningai atliekamas darbas, atsakomybė už produktą. Visomis pastangomis siekėme, kad pagirių rizika būtų minimali. Ir tikime, kad kokybiško alkoholio mėgėjai gėrimu „Antidrinker“ mėgausis civilizuotai ir saikingai, atsižvelgdami į savo organizmo ypatybes, rūpindamiesi gera savijauta bei aplinkinių komfortu.